Skambučiai palaiko, o kartais – net gelbsti gyvybę, – sako nemokamos emocinės pagalbos linijos „Caritas klauso“ savanorė iš Vilniaus Aušra Pilipavičiūtė. Savanorystės patirtimis taip pat pasidalijo ir Jurgita Gaubytė, Birutė Asevičiūtė, o taip pat Virginija Dunčienė – „Caritas klauso“ savanorių konsultantė Vilniaus krašte.

Pasak savanorės Aušros, skambinantys žmonės neretai sugrįžta: „Pavyzdžiui, vis paskambina intelektualus vyrukas, kuris dėl nelaimių gyvenime prarado tikėjimą ir ne kartą užsiminė apie išėjimą iš gyvenimo savo noru, tačiau kol kas nesijaučia tam pasiruošęs: „Mes privalome užduoti šį klausimą, bet net iš jo išgirdus „taip“, suprantame, kad šie skambučiai jį palaiko ir gal net gelbsti gyvybę. Kartais paskambina žmogus su negalia, kuris yra beveik įkalintas namuose, tačiau iš jo minčių, požiūrio ir bendros išminties mokausi aš pati“.

Ji pridūrė, kad savanoriams labai svarbu galvoti ir apie save: „Mūsų, atsiliepiančių į skambučius, gyvenimuose taip pat vyksta įvairūs dalykai, nesame apsaugoti, išgyvename ir kenčiame. Išklausydami kitus mes tuo pačiu sprendžiame ir savo sunkumus, išvalome galvas, mokomės iš pašnekovų“.

Panašios nuomonės laikėsi ir savanorė Jurgita, paklausta, ar kartais nebūna sudėtinga klausytis skambinančiųjų istorijų, o gal sunku juos prakalbinti? Jos teigimu, skambinantys jau būna nusiteikę kalbėtis, todėl nesigėdi ar nevengia jokių temų. Turbūt sunkiausia – apsispręsti ir paskambinti, o išsipasakoti nebėra taip baisu. Ji neslepia – tuos, kurie skambina, dažnai kankina artimo santykio trūkumas. Stoka žmonių, su kuriais galėtų nuoširdžiai pakalbėti ir pabūti atvirame santykyje.

„Kartais būna nejaukių temų, kai nežinau, kaip reaguoti, ką pasakyti, ar paguosti. Tačiau labai svarbu prisiminti, jog dažnas nori tik vieno – būti išklausytu. Reikia netrukdyti žmogui išsikalbėti, pabandyti suprasti, atliepti poreikį ir jokiais būdais neklaustam „nekišti“ savo patarimų“, – dalinosi Jurgita.

Kaip pastebi „Caritas klauso“ savanorė Birutė, dažniausiai skambina vieniši seneliai, jiems trūksta bendravimo, emocinio artumo. „Vienąkart paskambino senolis, kuris pradėjo pasakoti įdomią savo gyvenimo istoriją, ėmė dainuoti gražias lietuviškas dainas, skaityti savo eiles. Pasirodo net tris savo poezijos knygas išleidęs. Savanoriavimas šioje linijoje – prasminga ir reikalinga veikla“, – kalbėjo vilnietė savanorė Birutė.

 

67 380 minučių. Tiek laiko pokalbiams su vyresnio amžiaus žmonėmis „Caritas klauso“ savanoriai paskyrė per pirmuosius emocinės pagalbos linijos vyresnio amžiaus žmonėms telefonu 0 800 700 08 metus. Tiek pokalbių suskaičiuota išklausant vyresnio amžiaus žmonių, kuriems labai reikia pokalbio. Ne visada – patarimo, ar užuojautos, kartais – tik išklausymo. 

Emocinės paramos linijos „Caritas klauso“ Vilniaus arkivyskupijos savanorių konsultantė Virginija Dunčienė pasakojo, jog šiuo metu iniciatyvoje padeda 12 Vilniuje budinčių savanorių, kurios jau antrus metus dovanoja savo laiką, dėmesį ir širdį skambinantiesiems: „Dalis jų pradėjo su įvairiausiomis baimėmis ir netikrumu, kaip čia bus, ar pavyks, o šiandien matau, kaip išaugo jų pasitikėjimas savimi, supratimas, kad nebūtina būti tobulu, jog galėtum išgirsti, parodyti dėmesį bei supratimą“.

Prie nemokamo „Caritas klauso“ kiekvieną darbo dieną nuo 9 iki 19 dienos pasikeisdami budi 86 specialiai apmokyti ir profesionalų palydimi savanoriai. Skambučių centrai įrengti Vilniuje, Kaune, Šauliuose, Panevėžyje, Telšiuose, Marijampolėje ir Birštone, tačiau skambinti ir dalintis rūpesčiais bei džiaugsmais galima iš visos Lietuvos!

 

 
Pagal Vilniaus arkivyskupijos Carito informaciją parengė Ieva Urbonaitė