Lietuvos Carito Tarybos pirmininkas, diakonas Arūnas Kučikas. Vyganto Malinausko nuotr.
Karitiečiams ir visiems artimo meilės liudytojams dėkojame už piligrimystę į Šiluvą, drauge eitą Kryžiaus kelią ir bendrą maldą Šilinės atlaiduose, prašant Švč. Mergelės Marijos globos visiems kenčiantiems, juos lydintiems, ligoniams ir jų gydytojams, slaugytojams bei visiems, kurie aukoja savo laiką, žinias, finansinius ir kitus išteklius nesavanaudiškai pagalbai. Dalijamės įkvepiančia Lietuvos Carito Tarybos pirmininko, diakono Arūno Kučiko katecheze, skambėjusia rugsėjo 11-ąją, Didžiuosiuose Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaiduose Šiluvoje. Kviečiame skaityti ir dalintis savo aplinkoje.
Kristus – žmonijos istorijos centras, o mes – Jo meilės liudytojai
Šiandien norėčiau kartu pažvelgti į kelias svarbias mintis iš Vatikano II Susirinkimo pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes. Taip skamba dokumento pradžia: „1. Džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų, yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas“. Išsamiau aptarsime konstitucijos 45–46 punktuose suformuluotas mintis.
Šie tekstai padeda geriau suprasti ne tik tai, kas yra Kristus ir kas yra Bažnyčia, bet ir ką reiškia būti krikščioniu šiandien – pasaulyje, kuriame gyvename, dirbame, sergame, gydome, slaugome, lydime ir tarnaujame.
1. Kristus yra žmonijos istorijos centras.
Pirmoji ir pati svarbiausia mintis yra ta, kad Kristus yra žmonijos istorijos centras – jos Alfa ir Omega. Kaip tai suprasti?
Alfa yra pirmoji graikų abėcėlės raidė, Omega – paskutinė. Todėl kai Apreiškimo knygoje Kristus sako: „Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga“, tai reiškia: viskas prasideda nuo Dievo ir viskas galutinai išsipildo Dieve.
Bet čia svarbu suprasti vieną dalyką: Kristus nėra tik istorijos „pradžioje“ ir „pabaigoje“. Jis yra ir jos eigoje ir jos centre.
Paprastai tariant, įsivaizduokim savo gyvenimą kaip kelionę. Mes visi kažkur judame. Turime praeitį, gyvename dabartyje ir žvelgiame į ateitį. Kartais mus kelionėje ištinka džiaugsmas: gimimas, šeima, draugystė, meilė, vaikai, profesinė sėkmė.
Ištinka ir sunkumai: liga, vienatvė, netektis, nesėkmė, kančia, mirtis. Ir mums kyla klausimas: Kur visa tai veda? Kuo visa tai baigsis? Kokia mano gyvenimo prasmė?
Bažnyčios atsakymas yra toks: į Kristų. Ne į tuštumą. Ne į nebūtį. Ne į atsitiktinę gyvenimo pabaigą. Į Kristų. Todėl Kristus yra Omega – galutinis mūsų gyvenimo tikslas.
Tačiau Jis yra ir Alfa – mūsų pradžia. Nes per Jį visa sukurta, ir Jame žmogus atranda savo tikrąją tapatybę bei pašaukimą. Todėl kalbame apie Dievo Žodį, per kurį visa atsirado ir kuris „pats tapo kūnu“, Jėzumi iš Nazareto, kad išgelbėtų žmogų/žmoniją ir visa savyje atnaujintų.
O ką reiškia, kad Kristus yra „istorijos centras“? Krikščioniui istorija nėra vien karų, valstybių, politinių įvykių, technologinės pažangos ar žmonių pasiekimų istorija.
Tai pirmiausia yra Dievo ir žmogaus, o dar tiksliau Dievo meilės ir žmogaus išganymo (išgelbėjimo) istorija. Dievas įėjo į mūsų istoriją. Jis tapo žmogumi. Jėzus gyveno konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku, kentėjo, mirė ant kryžiaus ir prisikėlė. Todėl Dievas nėra tolimas mūsų gyvenimo stebėtojas. Dievas įėjo į žmogaus istoriją. Ir nuo tada kiekvieno žmogaus istorija gali būti susieta su Kristumi.
Kur Kristus yra mano gyvenimo istorijoje?
Verta savęs paklausti: kur Kristus yra mano gyvenimo istorijoje? Ar Jis iš tikrųjų yra mano gyvenimo centre, ar tik vienas iš daugelio mano gyvenimo interesų? Gal apie Jį galvoju sekmadienį, bet pirmadienį mano sprendimus jau lemia visai kiti dalykai. Šis klausimas tampa ypač svarbus tuomet, kai gyvenimas neina taip, kaip planavome.
Kai ateina liga, kai žmogus tampa priklausomas nuo kitų pagalbos, kai gydytojas susiduria su liga, kurios negali išgydyti, kai slaugytojas pavargsta, kai artimasis nežino, kaip padėti, kai susiduriame su savo pačių ribotumu.
Tada labai svarbu prisiminti: mano gyvenimo vertė nepriklauso vien nuo mano sveikatos, darbingumo ar gebėjimo būti savarankiškam. Kristus mums primena, kad žmogaus vertė kyla iš to, jog jis yra Dievo mylimas kūrinys.
Todėl ir sergantis, ir sveikas; ir silpnas, ir stiprus; ir tas, kuris slaugomas, ir tas, kuris slaugo – visi esame vienodai vertingi Dievo akyse.
Gaudium et Spes primena, kad Kristuje atsiskleidžia tikrasis žmogaus pašaukimas. Žvelgdami į Kristų, mes geriau suprantame ir tai, kas esame patys.
2. Bažnyčia – išganymo ženklas pasaulyje.
Iš šios minties kyla ir antroji – Bažnyčia yra išganymo ženklas pasaulyje. Bažnyčia nėra bendruomenė, susibūrusi vien tam, kad pati sau išsaugotų tikėjimą. Ji yra pašaukta rodyti į Kristų ir liudyti, kad Dievas myli žmogų ir nori jo išganymo. Bažnyčia turi būti tarsi ženklas, per kurį žmogus galėtų atpažinti Dievo artumą. Tačiau kur žmogus šiandien gali susitikti su Bažnyčia?
Žinoma, Liturgijoje, Sakramentuose, Dievo žodyje, maldos bendruomenėje. Bet ne tik ten. Žmogus gali sutikti Bažnyčią ir ligoninės palatoje, greitosios pagalbos automobilyje, socialinio darbuotojo asmenyje, vaistinėje, slaugos įstaigoje, Carito, Maltiečių ar Samariečių savanorystėje. Ir žinoma namų aplinkoje, kur artimasis slaugo sergantį šeimos narį.
Kartais žmogus į bažnyčią nebegali ateiti. Tačiau Bažnyčia gali ateiti pas jį – per kitą žmogų, kuris aplanko, išklauso, slaugo, paguodžia, padeda ir meldžiasi kartu.
Todėl labai svarbu, kad Bažnyčia (mes) ne tik kalbėtų apie Kristų, bet ir savo gyvenimu parodytų, koks yra Kristus. Žmonės apie Dievo meilę dažnai sprendžia žvelgdami į mus, krikščionis. Jeigu kalbame apie meilę, bet esame abejingi kitam žmogui, mūsų žodžiai praranda savo svorį. Jeigu skelbiame Kristų, bet nesame pasirengę tarnauti, mūsų liudijimas tampa silpnas. Bažnyčia turi rodyti į Kristų, o ne į save.
3. Visi krikščionys yra pašaukti bendradarbiauti su Dievu
Dievo darbas pasaulyje nėra vien vyskupų, kunigų ar vienuolių užduotis. Kiekvienas pakrikštytasis esame kviečiamas būti Dievo bendradarbiu. Galime bendradarbiauti su Dievu ten, kur esame: šeimoje, darbe, ligoninėje, parapijoje, socialinėje tarnystėje ar savanorystėje. Ir net savo ligoje bei silpnume.
Gydytojas gali gydyti ne tik kūną, bet ir savo pagarba parodyti žmogui, kad jis nėra vien diagnozė. Slaugytojas gali ne tik atlikti procedūrą, bet ir savo švelnumu pasakyti: „Tu man rūpi.“ Paramedikas gali būti ramybės ženklas žmogui jo gyvenimo krizės akimirką. Socialinis darbuotojas gali padėti žmogui iš naujo atrasti savo orumą. Savanoris gali ateiti pas tą, kurio niekas nelanko. Artimasis gali valandų valandas būti šalia sergančio žmogaus. Visa tai gali tapti Dievo meilės liudijimu.
Tačiau ir ligonis gali būti Dievo bendradarbis. Kartais jo tikėjimas, kantrybė, malda, padėka ar gebėjimas priimti pagalbą tampa liudijimu aplinkiniams. Todėl Dievo akyse nėra žmonių, kurie „nieko nebeduoda“. Kiekvienas galime mylėti. Kiekvienas galime būti Dievo bendradarbis. Todėl paklauskime savęs: Kur savo gyvenimo kasdienybėje šiandien galiu būti Dievo bendradarbis?
4. Kristaus meilė kviečia rūpintis kenčiančiaisiais
Jeigu rimtai priimame Kristaus meilę, negalime likti abejingi žmogaus skausmui. Kristui rūpi žmogus, todėl jis turi rūpėti ir man. Tačiau svarbu prisiminti, kad Kristus nėra tik tas, kuris siunčia mus pas kenčiantį žmogų. Jis pats yra arti kenčiančio žmogaus.
Jėzus pažino nuovargį. Pažino vienatvę. Pažino atstūmimą. Pažino kančią. Pažino kryžių. Todėl kenčiantis žmogus Kristui nėra svetimas. Kenčiantis žmogus nėra tiesiog problema, kurią reikia išspręsti. Jis yra žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą. Žmogus, kurį myli Kristus. Todėl mūsų amžius, liga ar silpnumas nereiškia, kad esame mažiau vertingi. Mūsų priklausomybė nuo kitų pagalbos nereiškia, kad tapome našta Dievui.
Visuomenė linkusi žmogaus vertę matuoti tuo, kiek jis gali padaryti. Kristus žvelgia kitaip. Jis mato ne tik tai, ką žmogus gali padaryti. Jis mato patį žmogų. Todėl net tada, kai žmogus nebegali išoriškai daug nuveikti, jis yra Dievo mylimas. O būti mylimam Dievo akyse nėra „mažai“.
5. Tarnystė artimui yra Evangelijos liudijimas
Evangelija tampa matoma per mūsų veiksmus. Kartais žmogus pirmiausia turi patirti meilę, kad galėtų išgirsti apie ją – apie Kristų. Galime labai gražiai kalbėti apie Dievą, tačiau mūsų gyvenimas turi patvirtinti mūsų žodžius. Krikščionis liudija ne tik tuo, ką sako apie Kristų, bet ir tuo, kaip elgiasi su kitu, su artimu. Jeigu kitas per mane patiria pagarbą, atleidimą, gailestingumą ir tikrą rūpestį, jis gali per tai susitikti su pačiu Kristumi.
Kartais mes norime padaryti kažką didelio, tačiau Evangelija dažnai prasideda nuo labai mažų dalykų (grūdo). Išklausyti. Aplankyti. Padėti. Paguosti. Atleisti. Pastebėti. Pabūti šalia. Arba tiesiog pasakyti: „Aš esu čia. Tu ne vienas.“ Tai gali atrodyti maža, bet kitam žmogui tai gali būti labai didelis Dievo meilės ženklas.
6. Rūpestis žmogumi nėra vien rūpestis jo sveikata ar buitimi. Tai rūpestis visu žmogumi.
Žmogus nėra tik kūnas. Jis nėra tik diagnozė. Jis nėra tik socialinė problema. Jis nėra tik pacientas, klientas ar pagalbos gavėjas. Jis yra asmuo. Todėl tikras krikščioniškas rūpestis reiškia ne tik kažką padaryti dėl žmogaus, bet ir būti su žmogumi.
Kartais negalime išgydyti. Negalime pakeisti situacijos. Negalime išspręsti visų problemų. Tačiau galime būti šalia. Ir kartais būtent to žmogui labiausiai reikia.
Medicinoje ateina akimirkų, kai nebegalime išgydyti, bet visada galime slaugyti, palengvinti, išklausyti, būti kartu. Socialiniame darbe ne visada galime pakeisti visą žmogaus gyvenimą, bet galime padėti žengti vieną žingsnį. Savanorystėje ne visada galime panaikinti vienatvės visam laikui, bet galime šiandien aplankyti. Todėl krikščioniškos meilės klausimas nėra: „Ar galiu išspręsti viską?“ Klausimas yra: „Ką galiu padaryti dabar; padaryti iš meilės?“
7. Ieškoti sprendimų svarbiausiems žmonijos klausimams.
Galiausiai Gaudium et Spes primena, kad Bažnyčia kviečiama kartu su žmonėmis ieškoti sprendimų svarbiausiems žmonijos klausimams. Bažnyčia nėra kviečiama pasitraukti iš pasaulio ir apsiriboti vien savo vidiniu gyvenimu. Priešingai – ji turi būti pasaulyje ir kartu su žmonėmis ieškoti tiesos bei gėrio.
Žmonijai kyla daugybė sudėtingų klausimų: karas ir/ar taika, žmogaus orumas, šeimos ir demografijos iššūkiai, skurdas ir socialinis teisingumas, vienatvė, technologijų ir dirbtinio intelekto raida, ekologija, visuomenės susiskaldymas. Apie šiuos klausimus krikščionis negali sakyti: „Tai ne mūsų reikalas.“ Visa tai yra žmogaus gyvenimo dalis, todėl tai yra ir Bažnyčios rūpestis.
Bažnyčia ne visada turi paruoštą atsakymą į kiekvieną pasaulio klausimą. Tačiau ji nepaliauja ir nepaliaus klausti dar svarbesnių dalykų: Kas yra žmogus? Kokia jo vertė? Kas yra gėris? Kas padeda žmogui išlikti žmogumi? Kaip kurti laisvą visuomenę, kurioje silpniausias nebūtų pamirštas?
Ir čia vėl grįžtame prie Kristaus. Jeigu Kristus yra žmonijos istorijos Alfa ir Omega, tuomet krikščionis negali būti abejingas pasauliui. Mes esame kviečiami jame gyventi, juo rūpintis ir kartu su Dievu jį keisti. Tad visas išsakytas mintis galima sutraukti į vieną žinią: Kristus yra žmonijos istorijos centras, Bažnyčia yra Jo meilės ir išganymo ženklas, o kiekvienas krikščionis yra kviečiamas tą meilę nešti į pasaulį.
Verta sau užduoti tris klausimus
Jeigu Kristus yra mano gyvenimo ir žmonijos istorijos centras – ką tai keičia mano kasdienybėje?
Jeigu Bažnyčia yra išganymo ženklas – kokį Kristaus veidą žmonės mato per mane?
Jeigu esu Dievo bendradarbis – kam šiandien galiu konkrečiai patarnauti?
Lietuvos Carito Tarybos pirmininko, Kauno arkivyskupijos Carito direktoriaus, diakono Arūno Kučiko katechezė Didžiuosiuose Švč. Mergelės Marijos Gimimo (Šilinių) atlaiduose.