„Žmogus nepajėgus panaikinti kiekvienos vienatvės, kiekvienos kančios priežasties, mes negalime pajėgti pašalinti iš pasaulio viso blogio, gyvenimo sunkumų ir nelaimių, tačiau galime pasirinkti, kurioje pusėje būsime. Galime didinti pyktį arba ramybę. Galime dauginti abejingumą, ar rūpestingai padėti. Galime teisti ir smerkti arba – geranoriškai pasilenkti prie žmogaus su konkrečia pagalba. Galime skleisti Dievo ir artimo meilę – aplankyti, kaip kvietė Kristus, pabūti, išklausyti, susisiekti telefonu, internetu, paguosti, padėti“. Taip penktadienį Šilinių atlaiduose aukodamas Šv. Mišias ir kviesdamas melstis už  ligonius, vienišuosius, kenčiančiuosius, jais besirūpinančias organizacijas bei pavienius asmenis kvietė Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila.

 

Ganytojas priminė pirmame Jono laiške minimą vieną iš labai svarbių Šv. Rašto teiginių – Dievas yra meilė. Lotyniškame Šv. Rašto vertime Vulgatoje (lot. vulgatus – visuotinis, visiems prieinamas) šie žodžiai skamba Deus Caritas est.

 

„Iš šio teksto mus pasiekiantis žodis Caritas krikščioniškoje tradicijoje reiškia nesavanaudišką, pasiaukojančią meilę, kuri yra ne vien gražūs jausmai ar geri palinkėjimai. Tai meilė, kuri tampa veiksmu. Ji skatina pastebėti kitą žmogų, prie jo prieiti, skirti jam savo laiko, dalytis tuo, ką turime. Padėti, paguosti, išklausyti“, – kalbėjo vysk. R. Norvila, atkreipdamas dėmesį, jog neatsitiktinai šiuo žodžiu pavadinta ir viena svarbių Bažnyčios tarnysčių – Caritas.

 

Šiais metais Lietuvoje minime organizuotos katalikiškos Caritas veiklos 100-metį. Sovietinė okupacija šią veiklą nutraukė, tačiau pačios Caritas krikščioniškos meilės sunaikinti nepajėgė. Vyskupo žodžiais, ji išliko šeimose, parapijose, žmonių tarpusavio pagalboje, tikinčiųjų širdyse. Ji nebuvo įveikta, nes jos pagrindinis šaltinis yra ne organizacija ar institucija, bet pats Dievas.

 

Be abejo, skleidžiant gailestingąją dievo meilę, mūsų krašte Caritas nėra vienintelis Kristaus pamokymus apie meilę artimui stengiasi įkūnyti ir maltiečiai, samariečiai, taip pat ir kitų pagalbos organizacijų bendradarbiai, savanoriai, socialiniai darbuotojai. Ypatingai šiuose atlaiduose paminėtini medikai, slaugytojai ir daugybė kitų geranoriškų pavienių žmonių.

 

„Kai kažkas vedamas Dievo bei artimo meilės nuoširdžiai padeda kitam, kai pasilenkia prie silpnesniojo, nesavanaudiškai atiduoda savo laiką, jėgas ir gebėjimus, pasaulyje daug mažiau vietos abejingumui ir daug daugiau vietos gerumui“, – homilijoje kalbėjo Vilkaviškio vyskupas.

 

Pasak ganytojo, krikščioniškoji bendruomenė yra skatinama neleisti žmogui likti vienam su savo kančia. Todėl šiose Šv. Mišiose išreikšdami solidarumą taip pat meldžiamės ir už ligonius, vienišus žmones, už tuos, kuriems gyvenimo našta tapo sunki arba labai sunki. Meldžiamės ir už tuos, kuriuos gydo, slaugo, lanko, maitina, išklauso, padeda jiems atlikti kasdienius darbus, kad ir jie nepristigtų motyvacijos ir gerumo, išplaukiančio iš artimo mielės ir meilės Viešpačiui. Toks solidarumas svarbus, reikšmingas visais laikais, bet ypač šiuo metu, kai mūsų gyvenimo aplinkoje daug netikrumo, įtampų, kritiškumo, teisimo, daug nelaimingų žmonių. Taip pat, kai tiek daug girdime apie karą, galimas grėsmes.

 

„Tokioje aplinkoje Dievo malonė, jo sustiprinimas ir žmogiškas gerumas, ko gero, yra didžiausia pagalba, geriausi vaistai visai visuomenei“, – sakė vyskupas, linkėdamas, kad iš Šiluvos šventovės, iš kur spinduliuoja tiek daug mus perkaičiančio Jėzaus motinos Marijos gerumo, po visą Lietuvą ir už jos ribų sklistų žinia apie tai, kad blogį geriausia įveikti gerumu. Kad Dievo ir artimo meilė yra amžinos vertybės, auginančios mus ne tik brandžiam žmogiškam gyvenimui, bet ir Amžinybei.

 

Bendro tikėjimo, vieningos maldos sustiprinti ir įkvėpti, vysk. R. Norvilos esame kviečiami keik galime stengtis visokeriopą gėrį įkūnyti savo gyvenime, savo gyvenimo aplinkoje, padėdami Viešpačio, Amen.